Interviu su Sacha Walkhoff , „Christian Lacroix“ mados namų kūrėju

Kai prabanga yra tiesiog būsena...

„Toks yra mano supratimas apie prabangą – kad tu vienas vienintelis gali turėti tai, ko neturi kiti.“

Lina Kalinauskaitė-Forsman

Paryžius, 2017 sausis

Mano Naujųjų metų rezoliucija buvo paprasta. Noriu būti drąsesnė. Kai prieš akis matai nuostabiausią galimybę ir leidi jai išnykti. Žiūri filmą, kaip galėtų būti, kartoji galvoje žodžius, kuriuos galėtum pasakyti, bet nepasakai, vaizduotėje matai save veikiančią, bet stovi lyg įbesta ir nieko nedarai. Taigi, apie vieną tokią progą…

Tokių progų, kai gali paplepėti su vienu garsiausių Paryžiaus mados namų kūrėjų, tikrai negaliu pavadinti „paprastomis“. Kaip man tai pavyko? Prieš porą metų per vieną iš paryžietiškų kokteilių ir naujų kolekcijų pristatymo vakarėlių sukaupiau visą drąsą, šampano taurę atidaviau kolegei ir pasiryžau: jei dabar nepasikalbėsiu su Sacha ir nepakviesiu jo atvykti į Vilnių, kitos tokios progos nebus. Neatleisiu sau savo bailumo. Atrodo, kas čia tokio, bet pabandykite patys. Jaučiausi sutrikusi ir stojau į eilę su visais kitais, norėjusiais paspausti Sachai ranką po kolekcijos pristatymo. Tikrai nežinojau, ką jam pasakyti ir nuo ko pradėti kalbą. Tradiciškai pagirti jo kolekciją, padėkoti už galimybę pastovėti šalia man atrodė banalu. Atsiglėbesčiavus prieš mane stovinčiai poniai, atėjo ir mano eilė. Pasakiau lygiai tą patį, ką ir galvojau: pakviečiau atvyti į Vilnių, susitikti su Lietuvos dizaineriais. Pagalvojau, jei gali atvažiuoti į Stokholmą, tai kodėl – ne į Vilnių?

Sugalvojau, kad ta proga Senamiesčio gatvę išdekoruosime jo kurtais audiniais, surengsiu susitikimą su žurnalistais ir interjero dekoratoriais. Nuoširdžiai tikėjau ta idėja. Sacha buvo šiltas ir malonus. Labai apsidžiaugė ir sakė, kodėl gi ne: „Man viskas įdomu, o Vilniuje dar nebuvau.“ Porą mėnesių derinau vizitą su jo vadybininkais. Tą kartą nepavyko. Bet užtat dabar susitarti dėl interviu IKONAI buvo lengva. Mes jau pažįstami.

Sacha Walkhoff kartu su „Christian Lacroix“ dirba nuo 1992-ųjų, o nuo 2010-ųjų, kai pats Christian Lacroix pasitraukė iš savo mados namų veiklos, kūrybos vairas atiteko Sachai. Jo kuriami aksesuarai, interjero objektai, indai, audiniai ir net tapetai yra išties įspūdingi, drąsūs ir prabangūs. Man visada buvo įdomu, kaip jam tai pavyksta, kaip gimsta įvairiausi raštai ir kas jį įkvepia.

Susitikome ankstyvą rytą specialiai „Paris Deco Off“ įspūdingais naujos kolekcijos „Au Thèâtre Ce Soir“ audiniais išdekoruotame salone.

Ką jums reiškia prabanga?

Visų pirma, man tai yra asmeninis požiūris ir lyg savotiška būsena. Ypač dabar, kai aplinkui – tiek daug visko: prekės ženklų ir produktų, kurie stengiasi sukurti prabangą įvairiuose kainų lygmenyse – taip vadinamą įperkamą prabangą. Mano supratimu, tikroji prabanga ne visada yra susijusi su pinigais. Jei turi originalių idėjų ir gerą skonį, gali susikurti aplinką ar savo asmeninį stilių tokį, kuris apibūdins tave ir tavo asmenį. Toks yra mano supratimas apie prabangą – kad tu vienas vienintelis gali turėti tai, ko neturi kiti. Vien savo pastangomis ir sukuri tą ypatingą unikalumą. Tai gali būti ir maži, paprasti dalykai, kurie suteikia laimės, nuo ko tavo gyvenimas pagerėja. Man, pavyzdžiui, nesikelti iš lovos visą dieną yra tikroji prabanga.

Jūsų kūriniai ir raštai visada stebina turtingumu. Juose susipina daug istorijų. Kaip jūs sukuriate raštus ir įvairius objektus, kurie dar niekada nebuvo sukurti? Ar įmanoma vis dar sukurti ką nors naujo?

Aš nuolatos gaudau tą įkvėpimą. Stengiuosi būti atviras. Aš – lyg koks rūšiavimo apartas, kuris nustatytas ant „recycle“ (liet. perdirbti) režimo. Man pasisekė. Dirbu  nuostabiuose mados namuose su ypatinga istorija. Man, kaip kūrėjui, tai nereiškia, jog nuolatos sėdžiu prie archyvų ir ieškau, kas buvo sukurta anksčiau, bei stengiuosi atkartoti stilių. Aš daugiau kreipiu dėmesį į pačių mados namų vertybes. Ir tos vertybės tampa mano įkvėpimo šaltiniu. Žinoma, „Lacroix“ yra apie „joie de vivre“ – gyvenimo džiaugsmą, tad stengiuosi, kad tas džiaugsmas ir trykštų iš visų mano kūrinių. Taip pat ano kūriniai pilni įvairiausių įtakų, jos susipynusios tarpusavyje. Esu atviras ir man tai suteikia įkvėpimo. Mane įkvepia ir aplinka. Aš nuolatos stebiu. Man patinka lankytis muziejuose, galerijose, kolekcionuoju meną, susitinku su daugybe menininkų. Visas mano gyvenimas man yra įkvėpimas. Visą laiką esu atviras: pavyzdžiui, kartais pamatau gėlės žiedą ir pagalvoju: „O! Gal tai galėtų būti gražus aksomas.“ Džiaugiuosi, kad visi kiti aplinkui to nemato – tu vienas tai pastebi. Man tai – pakankamai beprotiška. Ir tokie visokie keistumai tave nuveda prie kažko realaus, tikro daikto. Aišku, visada padeda mano komanda, bet pats esu lyg kempinė – sugeriu į save viską ir po to išgręždamas atiduodu.

Jūsų kūriniai yra intensyvūs – visada visko daug. Atrodo, kad net ir per daug. Mes, šiauriečiai, save ribojame, vertiname minimalistinį gyvenimo būdą. Kaip jūs patartumėte naudoti jūsų kuriamus raštus mūsų nedideliuose šiaurietiškuose namuose?

Manau, kad ir šiauriečiai gali būti pakankamai išprotėję. Ypač kai šiek tiek išgeria. (Štai ką apie mus galvoja prancūzai – red. past.) Jei užeitumėte į švediškus namus, ten visada daug spalvų. Turbūt todėl, kad lauke temsta labai anksti ir namus reikia kažkaip pagyvinti. Taigi, galvoju, kad ryškūs „Lacroix“ raštai tobulai tinkai šiaurietiškai tamsai pagyvinti. Žinoma, jums nereikia viename kambaryje derinti penkių skirtingų mano raštų: užtenka vieno gražaus ir išskirtinio rašto ramioje aplinkoje, ir jūsų namai bus tobulai gražūs. Vėlgi, jūs turite jaustis laimingi savo namuose, todėl rinkitės vieną ar kelis dalykus, kurie jus džiugina iš tikrųjų ir jums nuoširdžiai patinka. Tai ir yra tikrasis grožis. Jei kas rytą nubudus tapetai jums pakels nuotaiką, vadinasi, jūs – laimingas.

O dabar paklausiu šiek tiek netaktiško klausimo. Kokia buvo jūsų didžiausia kūrybinė nesėkmė? Juk ne viskas, ką kuriate, sulaukia pasisekimo… Ką tokio sukūrėte, kas buvo nevykę?

Žinoma, kad yra buvusi absoliuti nesėkmė, bet… pakankamai seniai. Aš dirbau prie tuomet populiarios „Christian Lacroix“ naujos drabužių linijos „Bazar“. Dar ją vadinome „Diffusion line“. Ta linija buvo labai labai sėkminga. Idėja tuo metu buvo labai nauja, nors dabar jau ir naudojama daugelio mados kūrėjų. Kūrėme darbužius, pažymėtus „Christian Lacroix“ ženklu, bet jie buvo ne tokie brangūs ir prieinami daugeliui. Aš per sezoną turėjau sukurti labai daug modelių ir man tai atrodė neprotinga. Tai, ko gero, ir buvo viena priežasčių, kodėl dabar nekuriu tiek daug mados, nes, matyt, perdozavau. Per sezoną sukurdavau apie 800 kostiumų. Įsivaizduokite, per pusę metų – 800 kostiumų! Vienam žmogui tiek yra per daug. Žmogus juk turi tik 2 rankas ir 2 kojas. Jam nereikia tiek kostiumų. Gali išprotėti… Prieini ribą, kai pradedi kurti ne rūbus, o „monstrus“. Kai negali sukurti nieko įdomaus, imi ir prisiuvi rankovę kur nors ne ten. Arba šiaip prilipdai kokią dekoraciją. Va tau ir naujas modelis. Kiekgi gali prigalvoti? Aš tikrai tuo metu prikūriau visokių „monstrų“, kuriais nesididžiuoju. Atsiprašau visų tų žmonių, kurie juos nusipirko…

Nekalbėkime apie nesėkmes. Apsukime temą ir pasižiūrėkime iš kitos pusės. Ką jūs iš savo kūrybos vertinate labiausiai? Kuris kūrinys yra jūsų mėgstamiausias?

Aš jų turiu daug, bet absoliučiai mėgstamiausias yra mano pirmasis „Evian“ vandens buteliukas. Jį sukūriau prieš dešimt metų, o šiais metais – dar vieną. Ne todėl, kad buteliukas buvo tiesiog fantastiškai gražus, o todėl, kad mano dizainas pakeitė požiūrį į patį produktą: įsivaizduokite save parduotuvėje – jums reikia buteliuko vandens, pasiimate nuo lentynos, įsidedate į krepšį ir einate sau. Juk tai – tik vanduo, nieko ypatingo. Kai pirmą kartą prieš 10 metų išleidome tą specialųjį „Evian“ buteliuką, aš nuėjau į parduotuvę šalia savo namų. Atvežė buteliukus ir sudėliojo į lentynas. Taigi, stoviu nuošaly ir matau: mergina prieina prie lentynos, pasiima mano buteliuką, apžiūri, pavarto ir padeda atgal. Velnias, galvoju, nepatiko jai mano dizainas. Staiga mergina sustoja, apsisuka ir bėga link lentynos. Atrodo tikrai kaip pamišusi. Pribėgusi paima keturis buteliukus ir nueina. O aš stoviu ir stebiu visą šį spektaklį, kaip jai staiga kilo neapsakomas noras nusipirkti to vandens. Taigi, mano dizainas pakeitė jos požiūrį į vandens buteliukus. Ji pirko vandenį ne dėl to, kad norėjo gerti, bet dėl to, kad įsimylėjo buteliuko dizainą. Buteliukas tapo vertingu. Man, kaip dizaineriui, tai yra neįkainojama patirtis – pakeisti standartinį žmonių požiūrį į standartinius daiktus. Tai – nuostabu.

Kaip manote, kaip pasikeis namų dekoravimo tendencijos per artimiausius dešimt metų? Kokia jūsų ateities prognozė?

Jau daugelį metų mes lyg ir sekame tokiomis, sakyčiau, minimalistinėmis švediškos tradicijos formomis. Bet, mano manymu, dabar ateina laikas maksimalizmui. Šiek tiek juokinga, nes kažkurią dieną skambino iš „Wall Street Journal“ ir domėjosi tuo pačiu dalyku, parašė straipsnį apie maksimalizmą, kaip tendenciją. Jie galvoja, kad maksimalizmas dabar yra aktualu. Ir aš taip galvoju, nes, pasižiūrėk, mano kūryba – tikrai maksimalistinė. Bet baikime juokus ir pakalbėkime rimtai. Manau, kad tikrai yra jaučiamas poreikis matomai ir turtingai prabangai. Ir ypač visose naujose rinkose ir vadinamuose naujuosiuose pasauliuose, tokiuose kaip Kinija, Viduriniai Rytai, Pietų Amerika, Rusija… Pasaulis didelis. Visose šiose šalyse yra žmonių, kurie turi vadinamų naujųjų pinigų. Naujieji pinigai yra gerai. Nereikia smerkti tik ką naujai uždirbtų pinigų. Mūsų pinigai vieną kartą irgi buvo nauji, tik tai buvo seniai – XIX a. Žmonės, šviežiai užsidirbę pinigų, iš esmės – tik ką, yra daug atviresni. Jie juos lengviau leidžia ir demonstruoja, kiek turi. Čia, Prancūzijoje, žmonės turi vadinamų senųjų pinigų. Mano manymu, jie yra pakėlę nosis: „Oi ne, čia man netiks.“ Atrodo, kad niekas netinka prie jų pinigų stiliaus, išskyrus pačius pinigus. Nuobodu. Man patinka žmonės, kurie išdrįsta. Kurie yra spontaniški. Kai jie turi jėgų ir finansų būti spontaniškais. Jei jiems patinka, tai jie ir perka. Prancūzija irgi buvo tokia spontaniška – tik prieš šimtą metų. Galvoju, jei taip gali gyventi, tai yra nuostabu. Man atrodo, kad toks perteklinis dekoras ir gyvenimo būdas tampa aktualus. Ypač kai pasaulyje tiek nestabilumo. Tegul žmonės džiaugiasi gyvenimu. O jau ką bekalbėti apie naująsias politines Trumpo ir Putino istorijas. Taigi, auksas tikrai bus pats madingiausias dalykas pasaulyje.

Nuoširdžiai kvatodamiesi ir pabaigėme kalbėtis. Nes ką čia daugiau ir bepridursi…