Tekstas – Lina Kalinauskaitė-Forsman

Fotografija – Sergej Puzanskij, ,,SP fotografija“

Interjero autorė – Marija Orlovienė

Interjero fotosesijos stilistė - Lina Kalinauskaitė-Forsman

Raštuotas džiugesys Užupyje

Marija ORLOVIENĖ (34), prieš keletą metų uždariusi teisininkų firmos duris, susikaupė naujam gyvenimo iššūkiui ir ėmėsi interjero dizaino studijų. Kad Marija nestokoja originalaus grožio jausmo, tampa aišku pravėrus jos namų Užupyje duris. Mano telefone Marijos telefonas įvestas paprastai: „Marija, gražūs namai.“

Namų gyventojai:

Sofija – 9 metai

Aušrinė – 8 metai

Julijus – 4 metai

Marija – 34 metai

Vitalijus – 38 metai

Į naujus namus šeima įsikraustė beveik prieš metus.

Kaip prasidėjo naujų namų paieškos?

Šių namų ieškojome turėdami konkretų tikslą – mums reikėjo daugiau kambarių. Turime tris atžalas, o ankstesniuose namuose buvo tik vienas vaikų kambarys. Paieškai turėjome tik kelis kriterijus: butas turėjo būti didelio ploto ir būtinai senos (prieškario) statybos name. Su vyru apžiūrėjome tris butus, ir, tiesą pasakius, aš norėjau jų visų, bet išsirinkome šį, nes jis ne tik atitiko tuos kelis mūsų reikalavimus, tačiau dar ir buvo su nuostabia panorama bei vidiniu namo kiemu vaikams žaisti. Butas yra 152 kv. m. Pirkome jau sujungtą butą – ankstesni šeimininkai sujungė tris nedidelius butus į vieną.

Kiek užtruko visas remontas?

Remontas truko apie devynis mėnesius. Planavome užtrukti perpus trumpiau, bet, kaip įprasta statybose, remontas užsitęsė. Man artimas eklektinis interjero dizaino stilius. Dar prieš pradedant remonto darbus, buvau atkreipusi dėmesį į vieną interjerą žurnale, kur buvo netradiciškai panaudoti tapetai bei savitai maišomos interjero detalės. Šis interjeras parodė principą, kaip derinami nesuderinami dalykai, ir įkvėpė drąsiems sprendimams, tad turėjau aiškią viziją, kokiuose namuose šį kartą norėčiau gyventi. Man patinka garsaus prancūzų interjero dizainerio Jean-Louis Deniot mintis, jog interjeras turi būti žaismingas, ne per daug suderintas ir stabilus. Toks principas įkvepia eksperimentuoti ir apeiti taisykles.

Kaip atsitiko, kad būdama teisininke šiuo metu studijuojate interjero dizainą?

Dirbau advokato padėjėja. Mano sritis buvo civilinė teisė, rengdavau procesinius dokumentus teismui. Taip išėjo, jog darbą derinau su vaikų auginimu, o kartu – ir su remontais.

Iš namų į namus vis kraustydavomės kas keletą metų: taip sutapdavo, kad su kiekvienu vaiku mums vis pritrūkdavo vietos. Kai gimdavo kūdikis ir suprasdavome, kad erdvės per maža, o chaoso lygis namie kyla, kraustydavomės. „Lizdo sukimo“ sindromas mane aplankydavo po gimdymo, tad po statybas aš lakstydavau jau su vaikais ant rankų. Kiekvienas iš vaikų savo mažiausius metus praleido skirtinguose namuose (juokiasi). Nusipirkę šitą butą pagalvojome, ar galėtume kur nors įrengti dar vieną kambarį, jeigu jau taip atsitiktų, kad jo prireiktų...

Minčių studijuoti interjero dizainą turėjau ir anksčiau. Rekonstruojant vieną ankstesnių namų, aš vis pazyzdavau vyrui, kad norėčiau studijuoti. Bet tuo metu į mane niekas rimtai nežiūrėjo. Tad, galima sakyti, jog mintis studijuoti interjero dizainą brendo penkerius metus. Ketinimai imtis naujos veiklos buvo banguojantys: artimieji nepalaikė, tačiau sulaukdavau pagyrimų iš žmonių, kurie užsukdavo į svečius. Kartu su trečiu vaiku ir naujais namais užplūdo nauja ryžto banga, ir šį kartą jaučiausi tam subrendusi.

Nebuvo baisu mesti, atrodytų, perspektyvų darbą?

Drąsos reikėjo suformuluoti pačiai sau, ko noriu ir kad tikrai to noriu, o priėmus sprendimą viskas vyko natūraliai.

Labai gerai prisimenu tą dieną, kai važiuodama automobiliu magistralėje vyrui labai kasdieniškai išdėsčiau savo planą, kad dabar eisiu mokytis piešti ir maždaug už pusės metų stosiu į dieninį skyrių. O jis tik nusišypsojo ir pasakė, kad su trimis vaikais jau nebesitiki iš manęs teisininkės. Esu labai dėkinga vyrui, kad šiuo metu galiu susikaupti tik ties mokslais. Kai žvelgiu atgal, atrodo, jog galėjau mobilizuotis mokslams daug anksčiau, nes studijuoti  pagal tau tinkantį grafiką net ir brandesniame amžiuje yra tikrai daug galimybių.

Dabar džiaugiuosi savo sprendimu, nors ir negaliu 100 proc. pasakyti, kuo būsiu „užaugusi“ (juokiasi). Žaviuosi žmonėmis, kurie visą laiką žino, ko nori, turi gyvenimo planą. Esu daugybę kartų pasimokiusi: kad ir kiek planuočiau, nebūtinai taip ir įvyks, tad dabar, kai manęs klausia, ar baigusi studijas būsiu interjero dizainerė, atsakau: „Tikiuosi.“

Su kokiais iššūkiais susidūrėte įrenginėdami namus?

Didžiausias iššūkis yra senas namas, jo konstrukcijos, inžinerinė sistema. Taip pat nerimavau, kad įgyvendinus vieną ar kitą mano idėją, pasirodys, kad ji – netinkama. Tiesą pasakius, dėl to ir nusprendžiau mokytis, kad būčiau stipresnė dėliojant interjere funkcijas, apšvietimą, kad nepritrūktų kištukinių lizdų ten, kur jų labiausiai reikia.

Dabar jau matau, kad virtuvėje galėjau susiprojektuoti ir daugiau vietos indams bei virtuvės rakandams. Šiuose namuose, atidavus prioritetą erdvei, net ir pristatyta antikvarinė indauja netalpina visko, ką norėtųsi turėti. Mėgstu interjere priderinti antikvarinius daiktus, o tokiame sename name, kaip šis, manau, jie tiesiog būtini. Man imponuoja bauhauzo stiliaus daiktai, svajoju kada nors įsigyti originalų to laikotarpio baldą ar interjero detalę ir priderinti jį interjere.

Jūsų namuose yra labai daug langų...

Ir aš tuo be galo džiaugiuosi! Langas be užuolaidų – tarsi moteris be suknelės. Tiesiog neįsivaizduoju interjero be užuolaidų, ir jos negali būti bet kokios pilkos spalvos. Mūsų bute kiekviename kambaryje užuolaidos yra skirtingos, aš mėgaujuosi tuo, kaip tarpusavyje dera raštai ir faktūros. Jaučiu harmoniją ir džiugesį, kai pavyksta suderinti skirtingus daiktus, sujungti juos į vieną visumą.

Kuri vieta namuose jums mieliausia?

Miegamasis. Jame man patinka raštų ir spalvų gausa, kaip jie papildo vienas kitą. Nors tapetai iš pirmo žvilgsnio atrodo ekspresyvūs, tačiau pasirinktas žalios ir mėlynos spalvos derinys ramina ir atpalaiduoja. Mėgstu šį kambarį.

Ar gyvendami Senamiestyje nepasigendate gamtos ir buvimo lauke?

Mes mėgstame miestą ir ilgus pasivaikščiojimus po jį. Tačiau turime ir sodybą. Kol vaikai maži, išvyka į sodybą yra geriausia, kas gali nutikti savaitgalį. Ten turime ir šiltnamį, ir daržą, ir sodininko kalendorių su plėšomais lapeliais. Praėjusi vasara buvo mūsų debiutas darže, tad vasaros kalbos buvo apie tai, kaip „myliu savo vyrą, sukišusi rankas į žemę“ (juokiasi), kadangi jis savo iniciatyva surado tą gamtos kampelį ir įkalbėjo mane šiam nuotykiui, be kurio dabar negaliu gyventi. O mieste man užtenka nedidelio balkono. Planuoju įgyvendinti didelio vazono projektą su įvairių rūšių prieskoninėmis žolelėmis.

Jūsų vonios kambariai taip pat labai stilingi. Kaip rinkotės detales?

Man patinka natūralus akmuo. Jei leistų finansinės galimybės, vonios kambaryje būčiau panaudojusi natūralų marmurą, tačiau marmuro rašto plytelės nenuvylė ir rezultatu likau patenkinta. Akcentas – baltame vonios kambaryje yra juodos spalvos santechnika.

Įsirengėte savo namus, ar jau esate pasirengusi kurti ir kitiems žmonėms jų svajonių namus?

Stengiuosi nesukti galvos dėl to, ko dar nėra, esu dar tik pirmo kurso studentė (juokiasi). Galvoju, kad dabar atėjo draugų eilė – draugai jau laukia, o man tai bus puiki praktika.

Kaip patartumėte tvarkytis su biudžetu įrenginėjant namus?

Biudžeto nenorėčiau atskleisti, nes esu įsitikinusi, kad vyras neprisimena visų detalių. Jei surašysiu biudžetą ir jį įvardysiu, gali grėsti skyrybomis (juokiasi). Su biudžetu tvarkiausi labai moteriškai ir džiaugiuosi, kad mano vyras tuo metu buvo labai užsiėmęs darbais ir man pavyko kai kuriuos dalykus įgyvendinti jo neapkraunant detalėmis.

Mano didelis atradimas yra „Ikea“ drabužinių sistema. Esu labai patenkinta, kad nereikėjo drabužinės užsakinėti iš baldininkų ir neteko tuos kelis mėnesius gyventi naujuose namuose susidėjus daiktus į dėžes. Kartais nebrangūs sprendimai gali būti kokybiški ir sutaupyti daug laiko. Vis dėlto, namai nesukuriami per dieną, tai yra ilgas ir kasdienis procesas.