GRĮŽTI ATGAL

Įgyvendinti projektai

Urbanistinio veiksmo sūkury

2019-02-27

Tekstas – Lina Kalinauskaitė-Forsman

Fotografija – Sergej Puzanskij, ,,SP fotografija”

Interjero autorius – architektas Alvydas Šeibokas ir Raimonda Muniūtė (,,Archihalė”)

Interjero fotosesijos stilistė – Lina Kalinauskaitė-Forsman

Publikuota žurnale "IKONA" Nr. 10

 

Urbanistinio veiksmo sūkury

 

Visada yra įdomu pasmalsauti, kaip gyvena kiti, o ypač – kai gyvena gražiai. Aprašyti namus nėra lengva, nes kalbėti, kokia nuostabi sofa ar parketas, neužtenka, daug įdomiau klausytis istorijų, kurias man, kaip interjero dekoratorei ir stilistei įdomu jums papasakoti drauge su šeimininkais ir projekto architektu. Kiekvienas, kuris nors šiek tiek domisi Vilniaus pastatais, šį namą žino. Tokių gražuolių mieste  nedaug. Apie 1930-uosius statytas art deco keturių aukštų pastatas dvelkia praėjusių laikų miesto prabanga. Einant pro šalį gali pasvajoti, o kaip atrodytų tavo namai jei gyventum tokiame sename ir daug visko mačiusiam name. Svajonės pildosi ir labai svarbu jas vizualizuoti. Man pasisekė kaip loterijoje, kai Greta ir Tomas , neseniai apsigyvenę naujuosiuose namuose Labdarių gatvėje, pakvietė į svečius. AŠ IKONA atidaro visas duris.

 

Namų Labdarių gatvėje gyventojai:

Greta, finansinių operacijų analitikė, jauna mama, 29 metai

Tomas, aviacijos industrijos specialistas, gamtos mylėtojas, 30 metų

Motiejus, šeimos atradimas ir džiaugsmas, 6 mėnesiai

 

Greta ir Tomas namų ieškojo ketverius metus. Per dešimt metų penkias gyvenamąsias vietas Vilniuje pakeitusi Greta labai gerai žinojo, kad nori gyventi Senamiestyje. Būdami pasauliečiais (abu studijavo keliose užsienio šalyse) laikosi nuomonės, kad į gamtą galima išvykti savaitgaliais, o gyventi norisi miesto šurmuly, urbanistinio veiksmo sūkury.

 

Pasak Tomo, daug kas negali suprasti, kaip jie gali gyventi šalia triukšmigos restoranų gatvės, bet triukšmas, patikina, visiškai netrukdo. Vien tik jausmas, kad užtenka nusileisti laiptais, kad išgertum sekmadienį kavinėje kavos ar tiesiog nusipirktum šviežios duonos, bandelių, kad tam nereikia sėsti į automobilį ir važiuoti į prekybos centrą, atperka visus triukšmo keliamus nepatogumus.

 

Man įdomu, kaip Greta ir Tomas rinkosi architektą, vadovavusį buto rekonstrukcijos ir interjero projektui. O pasirodo, viskas labai paprasta: Tomo tėtis su architektu Alvydu Šeiboku vaikystėje kartu lankė dailės mokyklą. Klausantis tokio pasakojimo, pagalvoju apie savo vaikus ir apie tai, kad gyvenime visi keliai susipina, o pasitikėjimas vaikystėje užgimusia draugyste lieka amžinai.

 

Alvydas istorinius objektus paverčia moderniomis gyvenimo erdvėmis, o būdamas tikras profesionalas turi labai griežtą savo poziciją. Nebūtinai Gretai ir Tomui pavykdavo visuomet tobulai sutarti su Alvydu, bet namai, kaip matome, išėjo išties gražūs, o visi sunkumai liko praeityje. Štai kad ir dėl grindų parketo. Senojo nepavyko išsaugoti, kad ir kaip norėjosi Alvydui girgždančių senų grindų jausmo – jos buvo tiesiog supuvusios. Už tai naujų grindų raštas išdėliotas lygiai kaip senasis. Alvydas suprojekavo ir kitą Gretos su Tomu svajonę – židinį sienoje tarp viruvės ir svetainės, kad ugnis, anot Gretos, būtų matoma iš abejų pusių.

 

Paklausti, ar rado ką nors neįprasto remontuodami namus, abu nusikvatoja, nes pačią pirmąją dieną, kai tik įsikraustė į naujuosius namus, Greta išvažiavo gimdyti Motiejaus. Didesnės dovanos ar atradimo namuose ir negalėjo būti.

 

Daugiausia laiko šeima praleidžia virtuvėje, kuri šeimininkams labai svarbi – virtuvės tradiciją jiedu atsinešė iš savo šeimų. Abu tiksliai žinojo, kad įranga ir baldai turi būti stilistiškai švarūs ir geros kokybės. Pagridinius dizaino objektus šeimininkai derino su architektu, bet daug ką rinkosi ir patys. Abu sutiko, kad jiems labiau norėjosi praktiškų spredimų. Tomas sako, kad kai renkiesi gero dizaino daiktus, interjero sugadinti neįmanoma.

 

O man kaip interjero dekoratorei ir stilistei visada norisi žinoti, kaip skleisti gražaus gyvenimo idėjas ir kad tokie pavyzdžiai įkvėptų kurti ir gražinti namus bei svajoti. Aš net esu užsirašiusi, kad norėčiau gyventi Senamiestyje, penkių kambarių bute su dvivėrėmis baltomis durimis ir girdždančiu parketu. Užsirašykite ir jūs, kur ir kaip norėtumėte gyventi, ir pradėkite veikti. Pamatysite – taip ir bus!

 

 

Alvydas Šeibokas apie projektą:

 

Visada smagu gauti užsakymą Senamiestyje. Žinoma, iš karto būna aišku, kad laukia sudėtingas rebusas.

Dirbdamas istorinėje terpėje, niekada nesistengiau įmituoti stilistikos, kurioje buvo statytas objektas. Pagrindu laikau išsaugoti tai, kas liko autentiško ir ką galima nemeluojant atkurti. Visa kita kuriama pagal aptartą scenarijų su klientais. Juk gyvename XXI amžiuje, vadinasi, kaip ir istorijos eigoje architektūros bei interjerų stilistika keičiasi, atspindi laikmečio poreikius.

Labai džiaugiuosi už Gretą ir Tomą, kad sutiko atstatyti kambariuose reto grožio lubų karnizus, suklojo pagal autentišką pavyzdį specialiai pagamintą parketą ir išsaugojo originalius ventiliacijos varinius gaubtus, renovavo vienintelę išlikusią krosnį.

Jaunatvišką namų  nuotaiką kūrėme kartu. Sukurtos interjero detales, pavyzdžiui, židinys tarp svetainės ir virtuvės, yra minimalistinis. Šiame objekte kaip niekada rinkomės nemažai spalvotų baldų.